Meniu

Naujiena

T. Šarapovas: apsigauna visi, galvodami, kad pensija pasirūpins „kažkas“

Nesvarbu, 10 ar 20 metų liko iki pensijos, daugeliui ji vis tiek atrodo kaip tolima ateitis ar sunkiai prognozuojama perspektyva. Žmonės apskritai nėra linkę tapatintis su senatve, todėl retai planuoja gyvenimą pensijoje, ypatingai, jei laiko iki pensijos liko daug. Atitinkamai sunku motyvuoti žmogų laiku, iš anksto, dalį savo pajamų atidėti tolimam gyvenimo periodui, kuris, tikėtina, vis dėlto ateis.

Kai galime taupyti, renkamės išlaidavimą

Jeigu būtume pakankamai disciplinuoti ir sugebėtume taupyti savarankiškai, investuoti bei gauti grąžą iš savo investicijų, tuomet valstybei net nereikėtų rūpintis pensijomis. Tačiau žmogus išlaidauti yra linkęs labiau negu taupyti, todėl baigę dirbti vėl atsigręžiame į valstybę ir tampame priklausomi nuo jos finansinių galimybių konkrečiu momentu.

Įsivaizduokime situaciją, jei jokios pensijų sistemos nebūtų? Ar asmuo sugebėtų taip efektyviai disponuoti savo pajamomis ir disciplinuoti vartojimą, kad gebėtų pats pasirūpinti savimi senatvėje? Tikėtina, kad tikrai ne visi ir ne kiekvienas.

Lietuvos pensijų sistema sudaryta iš valstybinės pakopos, arba „Sodros“, bei privačių pensijų fondų antroje ir trečioje pakopoje. „Sodros“ sistemoje dalyvauja kiekvienas šalies dirbantysis, o ar kaupti privačiai ir kokiu tempu galima pasirinkti pačiam. Svarbiausia, kad tai leidžia paskirstyti ir diversifikuoti pajamų šaltinius ateityje. Vaizdžiai tariant, yra apdairu nelaikyti visų kiaušinių vienoje pintinėje.

Kol kas pagrindiniu argumentu kaupti privačiai mums yra blogėjanti demografinė situacija. Aš į šią problemą žvelgiu ir iš kitos pusės. Jeigu mūsų pragyvenimo lygio augimo tempai bus panašūs kaip pastaruosius 10 metų, dar po dešimties ar dvidešimties metų demografinė situacija, tikėtina, gali pasikeisti, bet irgi, tik su viena sąlyga.

Augant ekonomikai turėtų atsirasti paskatų imigracijai, ypač tų šalių gyventojams, kur pragyvenimo lygis ir atlyginimai nėra tokie aukšti. Atsiradus daugiau mokesčių mokėtojų, būtų išspręsta ne viena problema, bet, kaip minėjau, taip nutiktų, tik jei patys taptume atviresni imigrantams, kuriuos mūsų šalies darbdaviams nėra paprasta įdarbinti dėl įvairių apribojimų bei biurokratinių procedūrų.

Užsienyje yra daugiau pasirinkimo laisvės

Daugelyje Vakarų valstybių pensijų sistemos yra lankstesnės ir suteikia daugiau galimybių jų dalyviams. Pavyzdžiui, Vokietijoje, jeigu žmogus turi būstą, senatvėje gali nuspręsti jį parduoti, kreipdamasis į banką ar fondą. Paprastai tariant, tai atvirkštinis procesas nei būsto paskola: senatvėje, būstas parduodamas bankui iš pastarojo gaunant sutartus mėnesinius mokėjimus per tam tikrą laikotarpį. Tokiu būdu tai tampa dar vienu pajamų šaltiniu pensiniame amžiuje. Šalyje veikia trijų pakopų pensijos sistema, vieną dalį moka valstybė, kitą dalį – fondai, o trečiąją atgauna iš investuotų pinigų.

Štai Estija turi gana panašią sistemą kaip ir mes, tačiau ten darbdaviai aktyviau dalyvauja darbuotojų pensijų kaupime. Privačios įmonės ir valstybinės organizacijos prisideda prie darbuotojų pensijų kaupimo ir tai veikia kaip darbuotojų motyvavimo priemonė.

Žinoma, jeigu pensiją skaičiuotume pagal vidutinį atlyginimą, Lietuvoje pensija sudaro apie 40 proc. vidutinio atlyginimo, Vokietijoje šis rodiklis siekia 60 proc., o štai Kanadoje – net 70 proc. Jeigu per artimiausius 10–15 metų mums pavyktų šį procentą didinti, tai būtų reikšmingas pasiekimas, kuris keltų pasitikėjimą pensijų sistema, tačiau vien „Sodros“ lygmeniu tokio spurto tikėtis būtų pernelyg optimistiška.

Užsienyje įprasta praktika tapusios priemonės, kurios leidžia prisiimant tam tikrą riziką disponuoti savo turtu ir konvertuoti jį į pensijos pajamas, turi perspektyvą ir Lietuvoje. Lanksti, suteikianti daugiau galimybių pensijos kaupimo sistema, kai rizika yra padalijama tarp fondo ir asmens, ne tik kelia bendrą pasitikėjimą, bet ir gerina gyvenimo kokybę.

Ko galima tikėtis ateityje?

Apžvelgiant visą Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį, nuo 1990 metų iki pat 2004-ųjų turėjome tik valstybinę pensijų sistemą ir galėjome pasikliauti tik „Sodra“. Kai atsirado galimybė lėšas taupyti pensijų fonduose, daugelis taip ir pasielgė. Toks valstybės žingsnis yra labai sveikintinas, nes pasidalijama rizika, auga gyventojų įsitraukimas ir dėmesys pragyvenimo ateityje planavimui.

Per pastaruosius 15 metų Lietuvos pensijų kaupimo sistema išgyveno bent kelis pertvarkymus ir gali būti, kad reformų bus dar ne viena. Svarbiausia, kad sistema būtų tobulinama esamų ir būsimų pensininkų naudai: atsirastų daugiau galimybių pasirinkti, mažiau rizikos žmogui, dalyvaujančiam privačiame kaupime, efektyvesnis investicijų valdymas, o žmonių, išeinančių į pensiją, pensijų dydis artėtų prie tuo metu esančio vidutinio atlyginimo.