Ar įmanoma būti tvaria ir pelninga įmone vienu metu? Kokius didžiausius iššūkius patiria tvarumo keliu žengiančios įmonės? Kodėl įmonės, kartais pačios to nenorėdamos, patenka į žaliojo smegenų plovimo (angl. greenwashing) spąstus? ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto surengtoje diskusijoje „Kaip verslams išvengti žaliojo smegenų plovimo ir nuo tvarumo deklaravimo pereiti prie realių veiksmų?“ susitikusios tvarumo ekspertės atsakė į opiausius klausimus, šiandien kylančius įmonėms visame pasaulyje.
Iššūkiai, kuriuos sprendžia įmonės
Pasukti tvarumo keliu yra didžiulis iššūkis kiekvienai įmonei. Didysis klausimas: kaip siekti tvarumo, nemažinant pelningumo? Naujai besikuriančios įmonės nuo pat savo veiklos pradžios gali įtraukti tvarumo siekius į verslo modelį. Pastarasis, orientuotas į tvarumą, gali būti patrauklus klientams bei investuotojams. Tuo metu jau kurį laiką veikiančiose įmonėse gali kilti tikrų iššūkių, kaip tapti tvarioms. Kaip pastebi tyrimų ir analizės padalinio „The Economist Intelligence Unit“ pramonės sektorių tyrimų vadovė Ana Nicholls, seniai veikiančioms įmonėms posūkis į tvarumo kelią gali reikšti, pavyzdžiui, tiekimo grandinių ar produktų gamybos pertvarkymą. Klausimas, ar įmonės turėtų būti pasiruošusios iš esmės transformuoti verslą, ar pakanka, kad verslas taptų kuo įmanoma tvaresnis? Šis klausimas šiandien yra ypač opus naftos ar, pavyzdžiui, skrydžių bendrovėms.
„Mano galva, tvarumo siekiančioms įmonėms svarbiausi trys dalykai: tikslas, matavimas ir grįžtamasis ryšys. Tikslas iš esmės yra priežastis, dėl kurios įmonė egzistuoja. Ką jūs pristatote pasauliui? Pavyzdžiui, naftos bendrovė gali siekti atsakyti į klausimą, ar gali būti tvaresnių būdų tiekti energiją klientams. Iš esmės, norint tapti tvaresniu verslu, reikia užsibrėžti tikslą“, – akcentuoja A. Nicholls.
Anot ekspertės, vėliau kyla klausimas, kaip įmonė vertina savo tvarumą. Kokie yra jos tikslai ir ko ji ketina imtis, kad tuos tikslus pasiektų. Galiausiai siekiant vystyti tvarų verslą, svarbu gauti grįžtamąjį ryšį iš investuotojų, akcininkų, darbuotojų, klientų ir kitų suinteresuotųjų šalių, kurioms verslas daro netiesioginę įtaką. Grįžtamasis ryšys leidžia pastebėti, kas dar gali padėti tapti tvaresniems, taip pat ko trūksta, ką įmonė praleido, stengdamasi būti tvaresnė.
Tuo metu klimato kaitos srityje sprendimus įmonėms teikiančios konsultacijų bendrovės „ClimatePartner“ ekspertė Ugnė Vaitiekūnaitė įsitikinusi, kad verslas netaps tvarus per naktį. Įmonės, besitikinčios sėkmės per naktį, nors dar tik pradeda savo tvarumo kelionę, yra labiau linkusios patekti į žaliojo smegenų plovimo spąstus.
„Tai panašu į situaciją, kai pirmiausia įmonė apie savo veiklą skuba deklaruoti, o tik tada žiūri, koks gi yra tikrasis darbas, kurį nudirbo ir kuris gali pagrįsti jos teiginius“, – įsitikinusi U. Vaitiekūnaitė.
Jos teigimu, į pelningumą bendrovės turi žvelgti iš skirtingų pusių. Nebūtinai siekiant tvarumo svarbiausia pagerinti prekės ženklo įvaizdį ar pasirodyti geriau nei konkurentai. Naudos gali atnešti ir optimizuoti procesai, ar tai, kad įmonė galės pritraukti geriausius talentus. Visa tai ilgainiui gali tapti pelninga ir dėl to verta į tvarumo siekius investuoti dabar.
„O kai pagalvojame apie teisės aktus, kurie netrukus įsigalios, tai, jei pradėsite ruoštis dabar, ateityje pastangos pasiteisins. Jei į tvarumą žvelgsime per ilgo laiko prizmę, pelnas vienaip ar kitaip ateis“, – priduria U. Vaitiekūnaitė.
Kas slypi už duomenų, kuriuos pateikia įmonės?
Pastaruoju metu galima išgirsti įvairių įmonių deklaracijų apie jų ekologišką ar tvarią veiklą. Pavyzdžiui, vienos ES vartotojų asociacijos atliktas tyrimas parodė, kad kai kuriose pramonės šakose daugiau nei 50 procentų įmonių pareiškimų yra susiję su žaliuoju smegenų plovimu. Tokie skaičiai priverčia susimąstyti, ką reiškia bendrovių pateikiami tvarumą deklaruojantys teiginiai ir ar duomenys bei informacija yra realūs. „Kartais su studentais atliekame tyrimą, siekdami išsiaiškinti, ar yra pakankamai duomenų, patvirtinančių įmonių tvarumo veiklas, ar įmonės pateikia užtektinai įrodymų apie savo tvarumo iniciatyvas. Pastebime, kad ne visada. Tikriausiai, būtų sąžiningiau visų pirma prieš save ir prieš visas suinteresuotas šalis mažiau deklaruoti ir apie tvarią veiklą teikti tik patikimą informaciją, tokią, kurią įmonė gali apginti“, – neabejoja ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto programos „Verslo tvarumo vadyba“ vadovė dr. Virginija Poškutė.
Anot mokslininkės, kiekvienai įmonei ir kiekvienam verslui yra svarbu identifikuoti pagrindines suinteresuotąsias šalis ir organizacijos poveikį joms (aplinkai, socialinį, valdymo). O tuomet jau vertinti vieno ar kito pokyčio poveikį tvarumui. Kai kuriuos šių rodiklių nėra lengva išmatuoti, tačiau, anot V. Poškutės, įmonės gali pateikti įrodymų, susijusių su įvardytais aspektais. „Mano patarimas įmonėms – visada būti nuoširdžioms pirmiausia sau, o paskui savo aplinkai“, – pabrėžia ISM universiteto dėstytoja.
Tačiau vis dažniau jau ne pačios įmonės sprendžia, kaip pateikti tvarumo ataskaitas. Atsiranda vis daugiau tarptautinių reitingavimo agentūrų, konsultacinių įmonių ir reguliavimo institucijų, kurios nustato, kaip turėtų būti matuojama tvari veikla arba kokie turėtų būti pateikiami ESG (aplinkos, socialiniai, valdymo) rodikliai. Vienas pavyzdžių – neseniai Europos Parlamentas pritarė Įmonių tvarumo ataskaitų teikimo direktyvai, pagal kurią jau nuo 2024 metų didelės viešojo intereso įmonės, o vėliau ir mažos bei vidutinio dydžio įmonės privalės teikti tvarumo ataskaitas. ESG rodiklių matavimas šiuo metu dar nėra standartizuotas, tačiau, įsigaliojus šiai direktyvai, bendrovėms bus nurodoma, kaip jos turės rengti tvarumo ataskaitas ateityje. Anot A. Nicholls, svarbu sekti tokią informaciją ir taisykles, kurių netrukus prireiks laikytis.
„Akivaizdu, kad šiuo metu didžioji dalis matavimų ir reguliavimų vyksta pačioje įmonėje, tai vadinama pirmos apimties emisijomis, jei kalbame apie emisijų duomenis. Visgi yra tikimybė, kad įmonių bus prašoma išmatuoti ir visą tiekimo grandinę, todėl tai tampa vis sudėtingiau, nes akivaizdu, kad tam taip pat reikės rinkti duomenis. Taigi, viena vertus, visas duomenų rinkimo procesas taps paprastesnis, nes jis taps labiau reguliuojamas ir labiau standartizuotas, bet, kita vertus, sudėtingesnis ambicijų prasme, nes galiausiai reikalingi matavimai taps platesni“, – pažymi ekspertė.
Kiek įmonėms kainuos įsigaliosiantys tvarumo reikalavimai?
Renginyje dalyvavusios ekspertės sutartinai tvirtina, kad duomenų rinkimui ir tvarumo ataskaitų teikimui įmonės turės teikti daugiau dėmesio ir skirti daugiau resursų tik tuo atveju, jeigu į šiuos matavimus žvelgs kaip į netiesiogines užduotis. Jeigu įmonė sugebės tvarumo siekius paversti savo verslo modelio dalimi, tai ilgainiui nepareikalaus pernelyg didelių išteklių.
„Ruošiamo naujojo teisinio reglamentavimo esmė nėra ta, kad įmonėje atsirastų naujas žmogus, kuris bėgios, bandydamas surinkti visus duomenis. Esmė ta, kad įmonės atskaitingumas būtų įterptas į kiekvieno padalinio darbą. Veikdami kartu, padaliniai žinos, koks yra konkretaus skyriaus poveikis. Manau, kad gerai įgyvendintas reglamentavimas nepareikalaus iš įmonių perskirstyti resursų, o iš tikrųjų padės padaryti verslo modelį tvaresnį“, – komentuoja „The Economist Intelligence Unit“ pramonės sektorių tyrimų vadovė.
Tuo metu bendrovės „ClimatePartner“ atstovė atskleidė, kad, pradėjus dirbti su nauju klientu, nauja įmone, neretai klientą šokiruoja žinia, kiek jų veiklos tvarumą pagrindžiančių duomenų teks surinkti. Tačiau, anot U. Vaitiekūnaitės, po metų įmonei tampa jau lengviau, nes būna pradėti procesai, padedantys surinkti reikalingą informaciją.
„Tai nereiškia, kad jei pirmą kartą rinkdami duomenis ir tvarios veiklos įrodymus investuosite daug laiko, pastangų bei išteklių, vėliau metai iš metų turėsite kartoti tą patį procesą. <…> Kai tik įvedate procesus, tampa lengviau“, – patikina ekspertė.
Diskusijos įrašą galima pasižiūrėti ČIA.
Daugiau apie ISM studijų programą „Verslo tvarumo vadyba“ sužinokite ČIA.
