Nors viešasis sektorius vis dar dažnai sulaukia kritikos, Europos Sąjungos šalyse pastebima tendencija, kad įmonių vadovai vis dažniau pereina dirbti į viešąjį sektorių.
Didėjant iššūkiams tokiose srityse kaip skaitmeninė transformacija, tvarumas ir inovacijos, viešosios institucijos aktyviai ieško specialistų, turinčių patirties versle. Ne išimtis ir Lietuva.
Tiesa, prisivilioti aukšto lygio vadovus nėra paprasta užduotis, tačiau jau pradėję dirbti viešajame sektoriuje, vadovai sako atradę naujų spalvų karjeroje ir tokio sprendimo nesigaili.
Ateiti į viešąjį sektorių motyvuoja prasmė
„Pasakęs, kad einu dirbti į viešąjį sektorių, iš aplinkinių sulaukiau savotiškos užuojautos. Visi klausė: „Ar žinai, kur eini? Ar supranti, ką darai?“, – patirtimi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ir Viešojo valdymo agentūros organizuotame vadovų tinklaveikos renginyje ir diskusijoje dalijosi Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) vadovas Saulius Mickus, anksčiau ėjęs departamento direktoriaus pareigas bankininkystės sektoriuje. Galiausiai apsisprendęs tokiam dideliam karjeros pokyčiui, S. Mickus sako labiausiai sprendimu nustebinęs pats save, mat iki tol dirbo tik privačiame sektoriuje ir apie permainas nesvarstė. Vis tik motyvacija ir noras prisidėti prie Lietuvai svarbios veiklos žemės tvarkymo srityje nugalėjo.
Būtent motyvaciją ir prasmę kasdieninėje veikloje kaip vieną iš pagrindinių motyvų karjeros transformacijai įvardija ir „Sodros“ direktorius Kęstutis Čereška, anksčiau save realizavęs farmacijos srityje.
„Atsidūrus karjeros kryžkelėje, reikėjo pasirinkti, kokiu keliu eiti toliau. Viešajame sektoriuje darbas turi didelę prasmę. Aš tą dažnai primenu kolegoms, o man tai ir buvo vienas pagrindinių motyvų pasirinkti būtent šią sritį“, – pasakoja K. Čereška.
Pokalbį su vadovais moderavęs ISM rektorius dr. D. Misiūnas pastebi, kad trūksta viešos diskusijos, kaip versle dirbusiems vadovams sekasi tęsti darbus viešajame sektoriuje, kaip iš tiesų jų transformacija atrodo, su kokiais iššūkiais susiduria, kaip įveikia. Anot jo, kuo išsamesnė diskusija, tuo aiškiau, kaip pritraukti patyrusius vadovus į viešąjį sektorių ir ką jie gali nuveikti, kokie jų sukuriami rezultatai.
„Pavyzdžiui, vyrauja stereotipas, kad vadovų darbas viename ir kitame sektoriuje labai skiriasi. Diskutuodami apie skirtumus, suprantame, kad vis dėl to abiejuose sektoriuose yra ir labai daug panašumų“, – motyvus diskutuoti su į viešąjį sektorių perėjusiais vadovais aiškina D. Misiūnas.
Viešasis vs privatus sektoriai: ar tikrai tokie skirtingi?
Kalbant apie viešojo ir privataus sektoriaus skirtumus, dažniausiai minimi tokie aspektai kaip lėtesnis sprendimų priėmimas ir mažesnis efektyvumas, kuriuose privatus sektorius paprastai viešąjį pranoksta.
„Žinoma, tikėjausi, kad yra skirtumų, bet tokių didelių – ne. Ir, mano nuomone, tie skirtumai yra viešojo sektoriaus nenaudai“, – sako „Sodros“ vadovas.
Vis dėlto ISM Vadovų magistrantūros studijų direktorė doc. dr. Olga Štangej pastebi, jog vadovai, perėję dirbti į viešąjį sektorių, atranda ir nemažai panašumų.
Ji atkreipia dėmesį, kad viešojo sektoriaus organizacijose dominuoja ekspertinė kultūra, t. y. šiose struktūrose labai svarbu specializuotis ar turėti specifines žinias tam tikroje srityje, tad ir kolegos vadovo lyderystę dažnai linkę vertinti pagal tai, kiek gerai jis ar ji išmano savo sritį.
„Tokiose organizacijose yra įprasta hierarchinė struktūra, todėl akys labiau krypsta į vadovybę, tikintis, kad jie turės reikiamų žinių. Tokioje aplinkoje vadovui daug sunkiau pripažinti, kad kažko nežino ar neturi atsakymų į visus klausimus, kas, beje, yra visiškai normalu“, – sako docentė.
Kadencija – lyg keiksmažodis
Kitas pašnekovų įvardijamas sektorių skirtumas yra politinių kadencijų įtaka.
„Visi žinome, kad viešasis sektorius yra cikliškas ir priklauso nuo politinių kadencijų, bet man šis cikliškumas buvo visiškai nauja patirtis. Susidūriau su keliais niuansais: iš vadybinės pusės viskas atrodė aišku, t. y. žinau, ką reikia daryti. Kita vertus, kilo klausimų apie tai, ko nori visuomenė ir žmonės. Kadencijos turi ir savo akcininkus, tad privalai mąstyti tiek apie trumpalaikius, tiek apie ilgalaikius tikslus. Toks mąstymas skatina nuolat analizuoti ir vertinti savo veiksmus bei strategijas“, – patirtimi dalijasi NŽT vadovas S. Mickus.
Pasak doc. dr. O. Štangej, vadovai, perėję į viešąjį sektorių ir kalbėdami apie ilgalaikius tikslus, dažnai susiduria su neigiamomis ar skeptiškomis reakcijomis iš aplinkos. Pavyzdžiui, neva kažko pakeisti vis tiek neįmanoma, tikslai yra nuleisti iš viršaus, arba tuo, kad vadovai ateina ribotam kadencijos laikotarpiui, o kiti darbuotojai lieka. Pati kadencijos samprata įgyja neigiamą atspalvį, tampa savotišku keiksmažodžiu. „Nesu girdėjusi, kad kadencijos sąvoka būtų vartojama pozityviai“, – pastebi ISM docentė.
Vadovų įtaka: kaip požiūris gali keisti viešąjį sektorių?
Vis dėlto tiek Nacionalinės žemės tarnybos vadovas, tiek „Sodros“ direktorius sutinka, kad labai daug priklauso nuo vadovo požiūrio ir ambicijų.
Jam antrina S. Mickus. „Nebūčiau atėjęs į viešąjį sektorių, jei čia nematyčiau daug galimybių, o dabar, jau būdamas čia, jų matau vis daugiau. Svarbu kalbėtis su įvairiomis suinteresuotomis šalimis, jas girdėti. Sėkmė priklauso nuo kelių esminių dalykų: stipraus stuburo, blaivios galvos ir kantrybės“, – pabrėžia jis.
